1 Samuelio 16

₁VIEŠPATS tarė Samueliui: „Kiek ilgai sielosiesi dėl Sauliaus? Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje. Pripildyk savo ragą aliejaus ir leiskis į kelionę! Siunčiu tave pas Jesę Betliejietį, nes radau sau karalių tarp jo sūnų“. – ₂„Kaip aš eisiu? – klausė Samuelis. – Jei Saulius išgirs, užmuš mane“. VIEŠPATS tarė: „Veskis su savimi telyčią ir sakyk: ‘Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI’. ₃Pakviesk Jesę į aukos šventę, ir aš pats parodysiu tau, ką turėsi daryti. Patepsi tą, kurį nurodysiu“. ₄Samuelis darė, ką VIEŠPATS įsakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto seniūnai atėjo, drebėdami iš baimės, jo pasitikti ir teiravosi: „Ar tavo atėjimas taikingas?“ ₅Jis atsakė: „Taikingas. Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI. Pašventinkite save ir dalyvaukite su manimi aukos šventėje“. Pašventinęs Jesę ir jo sūnus, jis pakvietė juos į aukos šventę.

₆Jiems atvykus, jis pamatė Eliabą ir pamanė: „Tikriausiai VIEŠPATIES pateptasis stovi prieš VIEŠPATĮ“. ₇Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį“. ₈Tada Jesė, pašaukęs Abinadabą, liepė jam praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nė to neišsirinko VIEŠPATS“. ₉Tada Jesė liepė Šamai praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nė to neišsirinko VIEŠPATS“. ₁₀Taip Jesė liepė septyniems savo sūnums praeiti pro Samuelį, bet Samuelis Jesei sakė: „Nė vieno iš jų neišsirinko VIEŠPATS“.

₁₁Samuelis paklausė Jesės: „Ar tai visi tavo vaikinai?“ – „Dar liko jauniausias. Matai, jis gano avis!“ – atsakė. Samuelis tarė Jesei: „Pasiųsk ką nors jį atvesti, nes mes nesėsime valgyti, kol jis čia neateis“. ₁₂Jesė pasiuntė, ir jis buvo atvestas. Jis buvo raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos. „Stok, – tarė VIEŠPATS, – ir patepk, nes tai jis!“ ₁₃Paėmęs ragą aliejaus, Samuelis patepė jį brolių akivaizdoje. Nuo tos dienos VIEŠPATIES dvasia galingai užvaldė Dovydą. O Samuelis leidosi į kelionę ir parėjo į Ramą.

₁₄VIEŠPATIES dvasia buvo palikusi Saulių, ir pikta dvasia iš VIEŠPATIES pradėjo jį kankinti. ₁₅Sauliaus dvariškiai kalbėjo jam: „Žiūrėk, tave kankina pikta dvasia iš Dievo. ₁₆Prašome mūsų viešpatį paliepti, ir tau tarnaujantys dvariškiai paieškos žmogaus, mokančio groti lyra. Kai tik apims tave pikta dvasia iš Dievo, jis grotų, ir tu geriau jaustumeis“. ₁₇Saulius tarė savo dvariškiams: „Raskite man žmogų, mokantį gerai groti, ir atveskite pas mane!“ ₁₈Tada atsiliepė vienas iš jaunų dvariškių. „Aš pastebėjau, – sakė jis, – kad Jesė Betliejietis turi sūnų, mokantį groti. Jis šaunus vyras ir karys, protingos kalbos ir orios išvaizdos. Be to, su juo yra VIEŠPATS“. ₁₉Todėl Saulius išsiuntė pasiuntinius pas Jesę prašyti: „Atsiųsk man savo sūnų Dovydą – tą, kuris gano avis“. ₂₀Jesė paėmė asilą, užkrovė ant jo duonos, pilną vynmaišį vyno bei ožiuką ir pasiuntė juos Sauliui per savo sūnų Dovydą. ₂₁Taigi Dovydas atėjo pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo, ir jis tapo jo ginklanešiu. ₂₂Tada Saulius pasiuntė Jesei žodį: „Prašau leisti Dovydui pasilikti mano tarnyboje, nes jis rado malonę mano akyse“. ₂₃Kai tik pikta dvasia iš Dievo apimdavo Saulių, Dovydas imdavo į rankas lyrą ir grodavo. Sauliui būdavo lengviau, ir jis imdavo geriau jaustis, o piktoji dvasia nuo jo atsitraukdavo.